Įmonei keliama bankroto byla – kada teikti įrodymus tampa per vėlu?

Praktikoje dažnai tenka matyti, kad vadovai, kurių įmonėms keliama bankroto byla, ne itin atsakingai ir „kūrybiškai“ žiūri į teismo nurodytą sąrašą, pagal kurį jie turi pateikti dokumentus įmonės mokumui vertinti. Vadovai neretai nurodo, kad pateiks dokumentus, kuriuos turi šiai dienai, o vėliau, jeigu bankrotas bus iškeltas, kitus pateiks aukštesnės instancijos teismui. Arba kitu atveju, klaidingai interpretuojamas subjektyvus įsitikinimas, kad jeigu įmonė veiklą vykdo, ji ir yra moki. Teismas, gavęs kreditoriaus pareiškimą iškelti bankroto bylą įpareigoja vadovą pateikti: įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, nurodant jų adresus, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus, įmonės turto vertinimą. Ir labai svarbu atkreipti dėmesį, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą. Kiekvienos įmonės situacija yra individuali, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas atskirai vertina įmonės mokumą. Pvz. neretai bylose trūksta įrodymų, kurie patvirtintų įmonės vykdomą ar ateityje planuojamą vykdyti veiklą, teikiant atitinkamas sutartis dėl tam tikros veiklos vykdymo, apie realų tokių sutarčių vykdymą, gautiną pelną, kontrahentų galimybes atsiskaityti ir vykdyti prievoles pagal sutartis ir kt. Klaidinga manyti, kad teismui pateiktus įrodymus, kad pvz. banko sąskaitoje yra pakankami lėšų atsiskaityti su kreditoriais ir teismas tokiu atveju bankroto bylos neiškels. Pažymėtina, kad teismas vistiek vertins realų įmonės mokumą pagal pateiktą įrodymų visumą.
Klaidingas ir manymas, kad teismus iškėlus bankroto bylą, visus įrodymus, kurių trūkumas bus konstatuotas teismo sprendime bus galima pateikti aukštesnės instancijos teismui.Akcentuotina, kad apeliacinėje instancijoje bus galima prašyti prijungti tik tuos įrodymus, kurių pateikti objektyviai nebuvo galimybės ir tokie prašymai praktikoje taikomi pakankamai retai. Todėl darytina išvada, kad vadovas, kuris nori “apginti” įmonę nuo bankroto bylos iškėlimo turi maksimaliai “padirbėti” pirmoje instancijoje, suprasdamas, kad būtent pareiga įrodyti įmonės mokumą tampa ne kreditoriui, o būtent tai įmonei, kuriai bandoma iškelti bankroto bylą.