Bankroto pripažinimas tyčiniu: kaip toli eisime?

Tyčinis bankrotas suprantamas kaip įmonės privertimas tyčia bankrutuoti. Kaip pasireiškia tyčia ir koks yra tas sąmoningai blogas įmonės valdymas, vertinama individualiai.

Dar 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojus ĮBĮ pataisoms, kuriomis buvo įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai ir prezumpcijos, stipriai padidėjo įmonių, kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, skaičius. Įmonių bankroto valdymo departamento skelbiamais duomenimis, 2011 m. tokių buvo – 7, 2012 m. – 15, 2013 m. – 16, 2014 m. – 47, o 2015 m. – 64. Vienas iš praktikoje sutinkamų „standartinio“ elgesio modelių – paskutinis įmonės vadovas po bankroto bylos iškėlimo neatiduoda dokumentų (ar jų dalies) bankroto administratoriui ir dėl to negalima nustatyti realios įmonės finansinės padėties, tokiu būdu lengvabūdiškai tikintis, kad pavyks išvengti atsakomybės dėl kreditoriams padarytos žalos.

Kitaip tariant vadovas mano, kad įmonės buhalterinės apskaitos ir sandorių neatiduos ir nebus galima nustatyti jo atsakomybės ar bent jau tikslių ribų (arba blogiausiu atveju lauks baudžiamoji atsakomybė už dokumentų praradimą ar sunaikinimą). Tačiau kartais (paprastai bankroto procesui įpusėjus ir atsiradus lauktai ramybei) atsiranda principingas kreditorius (pvz. Valstybinė mokesčių inspekcija ar VSDFV) ar tiesiog bankroto administratorius, kuris pateikia pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.

Nurodytu atveju, bankrotą pripažinti tyčiniu yra nesudėtinga. Kitais atvejais, esant perduotiems dokumentams, situacija vertinama individualiai ir tampa jau tikru ginčo objektu. Teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Pvz.: kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas, sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ar perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., jau gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai. Dažniausiai įmonės bankrotas yra pripažįstamas tyčiniu, jeigu yra nustatomos ĮBĮ įtvirtintos prezumpcijos, t. y. įmonėje atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant įstatymuose imperatyviai įtvirtintą atsiskaitymų eiliškumą, nebuvo vykdomas ĮBĮ reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kt. Pavyzdžiui, apeliacinis teismas vienoje iš savo nutarčių pripažino įmonės bankrotą tyčiniu, argumentuodamas tuo, kad įmonė iki pat bankroto bylos iškėlimo atsiskaitymus su paslaugų ir prekių tiekėjais vykdė esant itin ilgai besitęsiantiems įsiskolinimams darbuotojams, valstybės biudžetams ir nebuvo vykdomas ĮBĮ reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis, tuo tarpu įmonės vadovų ir akcininkų bandymai įrodyti, kad buvo sulaikyti dideli mokėjimai objektuose, nepasiteisino naujų projektų realizavimas ir kt., teismo neprivertė patikėti labiau nepasiteisinusia verslo rizika nei sąmoningai blogu įmonės valdymu. Taip, darbo užmokesčio išmokėjimas laiku yra svarbu, tačiau versle lygiai taip pat svarbu yra atsiskaityti su tiekėjais ar kitais kreditoriais (jeigu tikslas yra tęsti įmonės veiklą), todėl esant praktikai absoliutinti darbuotojų atlyginimų mokėjimą laiku, atsiskaitymus su valstybinėmis institucijomis prioritetine tvarka ir pan., norisi palikti ir vietos tam tikrajam aplinkybių visumos aiškinimui ir verslo atžvilgiu. Juk ne visi atvejai yra nulemti to tikrojo sąmoningai blogo valdymo, kurį jau galima pripažinti net tyčiniu bankrotu. Bankrotą pripažinus tyčiniu, administratorius privalo patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo. Kitaip tariant, suradęs pagrindų, bankroto administratorius, turi teisę teikti ieškinius dėl įmonės neįvykdytos kreditoriams prievolės vadovams (už atskirus valdymo laikotarpius) bei akcininkams asmeniškai. Tačiau ir tuo procesas nesibaigia. Apygardos teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, esant didelei žalai, nutarties kopiją išsiunčia prokuratūrai siekdamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo nusikalstamo bankroto BK 209 str. prasme. Šioje proceso stadijoje praktika taip pat įvairi, juk vis tik sprendžiama ar tyčinis bankrotas buvo toks, kuris jau užtraukia ir baudžiamąją atsakomybę. Vis tik neretai ikiteisminis tyrimas nepradedamas traktuojant, kad riba tarp civilinės ir baudžiamosios atsakomybės peržengta nebuvo, tačiau tai nereiškia, kad teismų praktikoje jų nėra. Yra, tačiau pačios praktikos negausu, o ir apkaltinamųjų nuosprendžių nėra itin daug. Tačiau prisimenant kaip rodikliai paskutiniais metais statistikoje tendencingai didėjo, tikėtina, kad, neilgai trukus, pradės formuotis ir gausesnė teismų praktika baudžiamajame procese.

https://www.delfi.lt/temos/rasa-vaicekauskyte/

Call Now Button