Laimėjau bylą, kurioje pavyko apginti nekilnojamojo turto pirkėjo interesus.
Byloje teismo prašėme pripažinti sandėlio dalies pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia (niekine) ir taikyti restituciją grąžinant mano Klientui visus pinigus, kurie buvo sumokėti už sandėlį.
Byloje reikėjo įrodyti, kad parduodamas turtas niekada nepriklausė pardavėjui nuosavybės teise ir atsakovas nebuvo turto savininku, todėl jis negalėjo naudotis jokiomis daikto savininko teisėmis ir negalėjo sudaryti notarinės sutarties, kurios pagrindu turtas buvo parduotas Kliento nuosavybėn.
Pardavėjas pasirašydamas sutartį patvirtino, jog tretieji asmenys neturi kokių nors teisių į Kliento įsigytą sandėlį, nors dalis sandėlio tuo metu jau priklausė kitam asmeniui. Kitaip tariant sandėlio dalies pirkimo-pardavimo sutartimi patalpas mano Klientas įsigijo jau esant patalpų sutapimui su kitam asmeniui priklausančiomis patalpomis.
Negano to, nupirktos besidubliuojančios patalpos, kaip vėliau paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, buvo dar ir apsunkintos hipoteka. Tai reiškia, kad sandėlio dalies pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas pardavė ne tik ne jam priklausančias patalpas, tačiau ir patalpas, kurioms yra įregistruota hipoteka.
Džiugu, kad pavyko teismą įtikinti, jog, ne pirkėjas, siekdamas nuginčyti sandorį, su pardavėju, o būtent atsakovas (pardavėjas), siekiantis paneigti persidengiančios patalpos savininko teises į tą patalpą, turi reikšti reikalavimus dėl aukščiau minėtų patalpų ir nuosavybės teisių į jas dubliavimo panaikinimo, dokumentų, kurie buvo juridinis pagrindas tokiam dubliavimui atsirasti, nuginčijimo.
Pareiga ginčyti ir teisė to nedaryti, kiekviename ginče turi savo “spalvas”, todėl pirkėjas ir pardavėjas turi individualiai suformuoti savo poziciją, nes juk vėliau teks gyventi su atitinkamomis pasekmėmis…