Pagaliau, po beveik 3 metų bylinėjimosi pavyko įrodyti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama LR žemės ūkio rūmų (šiai dienai statusas jau pasikeitęs), netinkamai vykdė pareigas kylančias pagal įstatymą ir pagal sutartį mano Kliento atžvilgiu. Teismui konstatavus Žemės ūkio rūmų kaltę, šiai dienai jau privaloma išmokėti mano Klientui 10 600 Eur turtinę žalą.
LR Žemės ūkio rūmai patys, neturėdami tam teisės, savo nuožiūra sugalvojo ir nustatė valstybės pagalbos lėšų už praėjusius metus panaudojimo kontrolės apimtis ir būdus ( t.y. viršijo jiems suteiktus įgaliojimus ir bandė įvedinėti savo, tik jiems suprantamą tvarką), to pasekoje buvo patirta turtinė žala.
Vienas iš motyvų kodėl nebuvo priimtas teigiamas sprendimas dėl mano Kliento (kuris atitiko visus kriterijus!) finansavimo buvo toks – „NESUSPĖJOME“. Traktavimas „nesuspėjome“ pasireiškė tuo, kad patys Žemės ūkio rūmai Sutartį pasirašė 19 dieną (negana to nurodė papildomai įvykdyti Klientui iš Sutarties kylančias prievoles iki 22 dienos 14:00 val.), mano Klientas iš savo pusės pasirašė ir atsiuntė pasirašytą Sutartį ir įvykdė visus įsipareigojimus iki 22 dienos 16 val. (2 valandas pagal juos pavėlavo) ir tai jau buvo tariamai per vėlu, nors tik 23 dieną baigėsi terminas, kuris numatytas Sutartyje…
Vilniaus apygardos administracinis ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo aiškiai – paramos lėšų suma buvo tinkama finansavimui, tačiau buvo neteisėtai grąžinta į biudžetą, todėl pripažintina tiesioginiais nuostoliais, nes mano Klientui neteisėtai, nesant tam pagrindo nebuvo kompensuotos jo faktiškai patirtos išlaidos, kurioms valstybė skyrė lėšas.
Tai džiugus signalas, kad teismai turi pakankamai drąsos priimti nenaudingus, bet teisingus sprendimus ir visai nesvarbu kas byloje yra atsakovas.