Pinigų negavote, bet grąžinti juos vistiek (ne)reikia?

Praėjusių metų viduryje įsigaliojo reikalavimas kreditoriui, kuris siekia skolininkui iškelti bankroto bylą, susimokėti 500 Eur žyminį mokestį. Kokios šio sprendimo pasekmės jaučiamos po metų?

Paskolos sutartis ir įrašai „<…> pasiskolinau <…>“, „<…> skolinuosi <…>“, jau savaime reiškia, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigai perduoti? Atsakymas priklauso nuo kitų turimų įrodymų ir individualios situacijos.

Dažnu atveju praktikoje sudaromos keleta paskolos ir kitų sutarčių tarp tų pačių ar susijusių asmenų. Kaip žinia, ne visų šių sutarčių tikroji paskirtis yra “paskola”. Šios sutartys naudojamos kitiems sandoriams pridengti, pateisinti, pasiekti kitų tikslų.

Paskoliniai teisiniai santykiai gali atsirasti ir tarp verslu užsiimančių asmenų tarpusavio atsiskaitymus įforminant būtent paskolos sutartimis.

Todėl, kilus ginčui dėl paskolos teisinių santykių, kiekvienu atveju būtina išaiškinti paskolinių teisinių santykių kilmę ir realumą.

Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jei jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti būtent paskolos gavėjas.

Paprastai paskolos sutartyje turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.). Kodėl? Nes būtent toks įrašas sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje.

Kas atsitinka tokiu atveju, jeigu šis faktas tiesiogiai raštu nėra užfiksuotas?

Kilus ginčui, teismui, itin svarbiais tampa:
1) sutarties lingvistinis aiškinimas, kokia panaudota gramatikos išraiška ir kt.;
2) sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo;
3) aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką;
4) įrašai ar kiti įrodymai, pagrindžiantys sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.)
5) aplinkybės, kodėl asmuo prisiėmė naštą mokėti paskolą, jeigu jos realiai negavo (ypač svarbu, kai ginčas yra dėl didelių sumų).

Asmenų tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą, tačiau atsižvelgiama ir į individualios ginčo aplinkybes, turimus įrodymus.

Tokio pobūdžio bylose, kai santykiai tarp asmenų, (ypač tų, kurie sandorius sudaro pvz. bendro verslo naudai gauti) yra persipynę, todėl ginče svarbu tampa atskleisti tikrąją sutarties esmę ir prasmę.

Pinigų negavimas šiuo atveju reiškia, kad arba juos teks sumokėti arba ne, viskas priklauso nuo bylos baigties ir pasirinkto įrodinėjimo būdo bei priemonių.

emokumo valdymo tarnyba (AVNT) skelbia, kad per šių metų pirmąjį pusmetį bankroto bylos teisme iškeltos 1030 įmonių. Palyginus su analogišku praėjusių metų laikotarpiu, iškeliamų bankroto bylų teisme skaičius sumažėjo net 34,8 proc.  Ar Lietuvoje staiga sumažėjo nemokių įmonių skaičius? O gal Lietuvoje ekonominė situacija tikrai tokia gera, kad poreikio šalinti nemokias įmones iš rinkos nebėra? O gal šie skaičiai byloja apie tai, kad tiesiog nebeliko nemokių įmonių? VSDFV ir VMI nors ir tapo mažiau aktyvūs, bet ir toliau pirmauja tarp bankroto bylų iškėlimo iniciatorių. O štai kreditoriai tapo daug pasyvesni, jų aktyvumas sumažėjo net 68 proc. Kodėl? Ar tai reiškia, kad išsipildė mano prognozės dėl abejotino įstatymų leidėjo sprendimo įvedant 500 Eur žyminį mokestį kreditoriui siekiant iškelti bankroto bylą?  Praktikoje dažnai tenka matyti, kad kreditoriai nebenori investuoti į skolininko bankroto bylos iškėlimą 500 Eur, o kai kurie net nesupranta, kokiu būdu galima išvengti žyminio mokesčio mokėjimo, kokias atvejais jį galima susigrąžinti, kiti nusivylę bankroto administratorių darbu (dažnu atveju neveikimu) tiesiog nebemato prasmės kelti bankroto bylą skolininkui.  Kaip ir kalbėjau 2017 metų pradžioje, dabar jau analizuojant naujausius duomenis tapo akivaizdu, kad 500 Eur žyminio mokesčio įvedimas keliant bankroto bylą galimai tiesiog tapo terpe sukčiavimui, ypač toms įmonėms, kurios linkusios nemokėti skolų ar nevykdyti įsipareigojimų santykinai nedidelėmis sumomis, tačiau daugeliui kreditorių.  Pastebimas įmonių vadovų sąmoningumas keliant bankroto bylas, jų aktyvumas didėjo apie 3 proc. Manyčiau, kad tai susiję su teisininkų viešoje erdvėje vis dažniau skelbiama informacija apie galimą vadovų asmeninę atsakomybę dėl nesavalaikio bankroto, dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir kitų pasekmių. Įdomu, kaip net 68 proc. sumažėjęs kreditorių aktyvumas (ir galimas dar didesnis mažėjimas) keliant bankroto bylas ir nemokių įmonių nepašalinimas iš rinkos atsilieps šalies makroekonomikos atžvilgiu? Kokios šios statistikos rodomos pasekmės Lietuvos ekonomikos situacijai gali būti ateityje, ypač tuo atveju, jei ir toliau išliks tokie pasyvūs kreditoriai arba jų aktyvumas dar labiau sumenks? Audito, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos teisės departamentas savo išaiškinime teigia, kad pusmetis yra dar per trumpas laikotarpis apibendrinančioms išvadoms formuoti ir akcentuoja, kad bankrotas – tai procesas, apimantis daugybę skirtingų veiksnių, todėl nesiima kategoriškai vertinti pirmojo metų pusmečio. Tarnybos turimi duomenys šiuo metu rodo, jog pačią didžiausią dalį sudaro valstybės institucijų inicijuojami bankroto procesai, todėl, jos teigimu, kitų kreditorių aktyvumas ar pasyvumas labai didelės įtakos naujai pradedamų bankroto procesų skaičiui bendrame šių bankrotų kiekyje, manytina, neturės.  Cituojant tarnybos teisės departamento išaiškinimą, „pagal dabartines tendencijas bendrą naujai inicijuojamų bankroto procesų skaičių ir toliau turėtų lemti tai, kiek aktyviai šioje srityje veiks valstybinės institucijos. Tarnybos nuomone, kitų (ne valstybinio sektoriaus) kreditorių aktyvumui ar pasyvumui didesnę įtaką turi ne naujai nustatytas žyminis mokestis, o skolos dydis ir turima informacija apie galimai nemokios įmonės turimą turtą.  Kitaip tariant, tokie kreditoriai visada vertina esamus nuostolius (skolą) ir naujai prisidėsiančias sąnaudas (šiuo atveju į jas patenka ir žyminis mokestis, kitos darbo bei laiko sąnaudos, jeigu ieškinį rengia pats kreditorius, ar išlaidos teisinėms paslaugoms, jei ieškiniui rengti samdomas advokatas) bei tikimybę atgauti skolą ir tai, kokia jos dalis gali būti atgauta. Todėl, turėdami informacijos, kad skolininkas turi labai mažai ar visai neturi turto, tokie kreditoriai nesuinteresuoti inicijuoti bankroto proceso nepriklausomai nuo to, reikia, ar nereikia mokėti žyminį mokestį“. Savo išaiškinime tarnyba taip pat akcentuoja, kad bankroto procesas turi būti inicijuojamas tik nemokiai įmonei, atitinkančiai įstatyme nustatytus kriterijus. Iš dalies žyminio mokesčio atsiradimo pagrindas įstatymų leidėjui ir atsirado po to, kai buvo pastebėtos tendencijos, jog bankroto proceso inicijavimą kai kurios įmonės ėmė naudoti kaip priemonę santykinai nedidelių skolų išsireikalavimui iš mokių skolininkų, t. y. tokiu būdu ėmė iškreipti bankroto proceso paskirtį. Džiugu, kad pirmieji skaičiai skatina kompetentingas institucijas diskutuoti. Tai rodo, kad tema svarbi ir prie jos dar reikės sugrįžti, turint ilgalaikius duomenis. Komentaro autorė teisininkė Rasa Vaičekauskytė specializuojasi bankroto bylose.