Publikacijos

Žalos atlyginimas iš antstolio – misija įmanoma?

Žinia, kad teisminio proceso pradžioje (ar eigoje) dažnai teikiami prašymai pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones (visuomenėje dažniau įvardijamas tiesiog „areštu“) išimtiniu tikslu – užtikrinti, kad esant palankiam teismo sprendimui bus turto į kurį galima bus nukreipti išieškojimą.

Tačiau kas atlygins žalą, jeigu antstolis pritaikant laikinąsias apsaugos priemones areštuos per mažai turto arba tas turtas bylinėjimosi metu nuvertės, taps nebelikvidus ir dėl to teismo sprendimo įgyvendinimas taps neįmanomas? Juk tikėtina, kad darant tokias klaidas atsakovas, kuris turi neareštuoto turto tikrai nepraleis progos ir jį perleis tretiesiems asmenims, sunaikins, sumažins jo vertę ir t.t.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo neskundžiama nutartimi šių metų spalio 14 d. aiškiai pasisakė, kad už tokios žalos sukėlimą privalo atsakomybę prisiimti būtent antstolis. Nors antstoliui keliami griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, tačiau ši taisyklė tikrai nėra absoliuti kai kalbame apie žalos atlyginimą iš šio valstybės tarnautojui prilyginto asmens. Iš antstolio paprastai galime reikalauti to, kas yra objektyviai įgyvendinama, atitinkamai atsižvelgdami ir į išieškotojo pastangas bendradarbiaujant su antstoliu siekiant bendro rezultato.

Kas kartą sprendžiant, ar antstolis tinkamai vykdė jam įstatymų nustatytas pareigas, verta žinoti, kad, antstolis privalo:

1. savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas;

2. aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus;

3. vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti būtent išieškotojo interesus, kartu nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių.

Siekiant įvydyti priimtą vykdomąjį dokumentą ir/ar aprašydamas turtą, areštuodamas jį privalo:

1. vertinti kiek ir kokio turto turi skolininkas;

2. turimo turto teisinį statusą;

3. vertinti turto nuosavybės rūšį;

4. turto teisinį statusą;

5. nustatyti paklausą rinkoje bei tikrąją, o ne Registrų centre pagal masinio vertinimo duomenis nurodytą šio turto vertę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai pasisakė, kad antstoliui tinkamai neveikiant, neareštuojant pakankamai rinkoje likvidaus skolininko turto, sudaromos galimybės skolininkui parduoti nekilnojamąjį/kilnojamąjį turtą ir nepanaudoti gautų lėšų atsiskaitymui su išieškotoju. Išnykus pagrįstai galimybei nukreipti išieškojimą į tokį turtą ar už jį gautas lėšas, išieškotojui padaroma akivaizdi žala. Be jokios abejonės, toks elgesys neatitinka antstolio, kaip rūpestingo asmens apibrėžimo, todėl atsiradusią žalą antstolis privalo atlyginti išieškotojui pats.

Darytina išvada, kad nepaisant to kiek pastangų įdėsite (o tai rekomenduojama daryti) į pagalbą antstoliui padėti surasti turtą teismo sprendimo užtikrinimui, privalu žinoti, kad būtent antstolis, kuris priėmė Jums teismo išduotą nutartį, kuria leidžiama taikyti “areštą” atsakovui, prisiima ir atsakomybę viso proceso metu sekti turto vertę, domėtis ar turtas patrauklus rinkoje pardavimui ir domėtis ar areštuoto turto vertės pakaks palankiam teismo sprendimo įgyvendinimui.

Atkreipiame dėmesį, jog šis komentaras negali būti naudojamas individualiame teisminiame ginče be atskiros teisinės analizės.