Publikacijos

Ką daryti, jeigu bankas vienašališkai nutraukė būsto paskolos sutartį?

Praktikoje dažnai pasitaiko, kad asmenys dėl skirtingų priežasčių nebegali laikinai vykdyti įsipareigojimus pagal būsto paskolų sutartis sudarytas su banku ir atitinkamai bankas pasinaudoja teise vienašališkai nutraukti tokias sutartis. O ir bendra taisyklė teigia, kad kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone.

Taičiau sutartis gali būti laikoma nutraukta tik tuomet, jei tai padaryta teisėtai. Jei sutarties nutraukimas neteisėtas, sutartis negali būti laikoma nutraukta, o asmuo (bankas) atsisakęs ją vykdyti dėl neteisėto tariamo nutraukimo – laikomas pats pažeidęs sutartį. Ar bankas vienašališkai nutraukė sutartį teisėtai, įvertina tik teismas.

Įvertinimo atžvilgiu itin svarbu atkreipti dėmesį, kad būsto paskolos sutartys yra pripažįstamos vartotojimo sutartimis ir atitinkamai jos grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri kartu reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Kiekvienojo tokio pobūdžio byloje būtina nustatyti, ar nagrinėjamu atveju bankas nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį, ar vartotojas pažeidė sutartį iš esmės ir ar sutartis gali būti laikoma nutraukta.

Kredito gavėjo (skolininko) aktyvumas taip pat svarbu ginčo kontekste. Tokie požymiai kaip skolinko noras išsaugoti santykius su banku, noras bendradarbiauti, atkurtas mokumas byloje vertinami pakankamai individualiai ir kruopščiai. Tai reiškia, kad esant atitinkamiems požymiams, galima konstatuoti, kad sutartis negali būti laikoma teisėtai nutraukta ir atitinkamai negali būti laikoma apskritai nutraukta, nes, kaip nurodyta pirmiau, sutartį vienašališkai galima nutraukti tik teisėtai.

Verta pažymėti, kad kiekvienoje individualioje situacijoje galima teiki įvairaus pobūdžio reikalavimus, tačiau esminiai pateikiami žemiau:

1. Prašyti teismo pripažinti vienašališką sutarties nutraukimą neteisėtu;

2. Prašyti taikyti restituciją, t.y. prašyti šalis grąžinti į tokią padėtį, kuri buvo iki sutarties nutraukimo, tam, kad būtų galima toliau vykdyti įsipareigojimus bankui;

3. Prašyti pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. prašyti, kad teismas uždraustų (iki kol bus baigta nagrinėti byla) atlikti priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto (buto).

Žinoma, trečiasis prašymas yra itin aktualus visose bylose, bet teismų praktikoje taikomas pakankamai retai, todėl su motyvacija teikiant tokį prašymą tenka gerokai padirbėti. Dažnai tokio pobūdžio prašymai yra vienintelis bylos momentas dėl kurio vedama byla teisme kaip siekis kuo ilgiau išgyventi bute, kol skolininkas susiras kitą gyvenamąjį būstą. Tačiau darytina išvada, kad tai negali būti vertinama kaip skolininko nesąžingumas banko atžvilgiu, kadangi pasitikrinti sutarties nutraukimo teisėtumą skolininkas irgi turi teisę, juolab, kad teismui nepatenkinus tokio prašymo, o ateityje esant skolininkui palankiam teismo sprendimui, jis taptų sunkiai įgyvendinamas.

Atkreipiame dėmesį, jog autorės nuomonė negali būti naudojama individualiame teisminiame ginče be atskiros teisinės analizės.