Publikacijos

Rasa Vaičekauskytė. Būtinoji gintis - kada auka tampa nusikaltėliu?

Posted on kovo 23, 2015

Asmuo turi prigimtinę teisę gintis ir ginti savo artimą nuo agresoriaus. Įstatymai skatina aktyvią gynybą tiek ginantis pačiam, tiek ginant kito asmens teises bei teisėtus interesus, todėl asmenys, esant būtinosios ginties situacijai, sužaloję ar nužudę užpuoliką baudžiamojon atsakomybėn netraukiami. Baudžiamasis kodeksas numato tik sąlygas, kurias taikant sakome - egzistavo būtinosios ginties sąlygos, todėl asmens baudžiamojon atsakomybėn netrauksime, tačiau teismų praktika gvildena situacijas, kuriose esant individualiam atvejui teigiama - "peržengtos būtinosios ginties ribos, todėl taikoma bausmė už tyčinį nužudymą, sunkų sveikatos sutrikdymą". 

Kodėl atrodytų panašiose situacijose auka ginasi nuo užpuoliko, o kitose jau virsta kaltinamuoju baudžiamojoje byloje? O tuo tarpu agresorius virsta auka, su juo buvę asmenys, sudarę psichologinį spaudimą tampa liudytojais?

Kodėl neretai analizuojant būtinąją gintį pirmos instancijos teismas asmenį nuteisia, o apeliacijos instancijos teismas išteisina, o Aukščiausiasis Teismas grąžina bylą nagrinėti arba ją nutraukia?

Kokias sąlygas privalu atitikti, kad auka nevirstu kaltinamuoju?

Būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, paprastai atitinkamo laipsnio sveikatos sutrikdymą ar net nužudymą, gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tris teisėtumo sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis:

1. Kėsinimasis turi būti pavojingas (kitaip tariant, turi būti iškilęs pavojus baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams, tokiems kaip: gyvybė, sveikata, būsto neliečiamybė);

2. Kėsinimasis turi būti realus (realiai egzistuoti, o ne būti tariamas, esantis besiginančiojo vaizduotėje);

3. Kėsinimasis turi būti akivaizdus (egzistuoti gynybos metu).

Ką reiškia teorinės teisėtumo sąlygos praktikoje?

Gatvėje: einant gatve, pajutus už nugaros einant galimą užpuoliką negalite tiesog atsisukti ir jam trenkti kumščiu, peiliu, lazda ir kt., nes tiesiog nebus susidariusios būtinosios ginties sąlygos. Ir visai nesvarbu, kad Jums atrodys, jog netrukus būsite užpultas. Teismų praktikoje visada reikalaujama, kad agresosius būtų pradėjęs aktyvius veiksmus prieš Jus (pvz. pirmas trenktų ranka ar koja), tik išskirtiniais atvejais ir tik esant kitų faktinių aplinkybių visumai konstatuojama, kad auka turėtų teisę gintis dar neprasidėjus kėsinimusi. Išvada: paradoksalu, tačiau turite laukti pirmojo smūgio ir tada užtikrintai bus prasidėjusi būtinoji gintis, priešingu atveju, baudžiamosios bylos baigtis neaiški ir priklausys nuo faktinių aplinkybių viseto.

Namuose: pajutus įsibrovimą į nuosavybę (kalbant apie patalpos vidų), turite teisę negalvoti kokias priemones naudoti gynybai. Jei nakties metu pajutote pirmame namo aukšte vaikščiojant pašalinį asmenį, neabejotina, kad įstatymas Jūsų neriboja rinkis priemones ginant savo sveikatą ir gyvybę būnant nuosavybės teise priklausančioje patalpose. Tačiau jei pro langą matote, kad asmuo išveža Jūsų žoliapjovę, kuri stovėjo lauke, Jūs negalite šaudyti ar kitaip kėsintis į jo sveikatą ir gyvybę. Priemonės privalo išlikti proporcingos. Išvada: kiekvienas į būstą besibraunantis asmuo neturi būti nužudytas, tačiau įstatymas suteikia teisę gintis intensyviau namuose nei gatvėje.

Klube: alkoholis ir konfliktinės situacijos pasilinksminimo vietose neretai išprovokuoja muštynes. Akcentuotina, kad praktikoje vienareikšmiškai pasisakyta, kad esant muštynėms besiginančių nėra, o abi konflikto pusės yra puolančioje pozicijoje, todėl būtinoji gintis negalima. Tokiais atvejais teismų praktijoje analizuojama, ar muštynės nebuvo pasibaigusios eigoje, ar pavojus gintis dar buvo, ar buvo įmanoma atskirti, kuris iš dalyvių buvo besiginantis, o kuris puolantis ir pan.

Išvada: muštynių metu, būtinoji gintis neegzistuoja.

Kokia priemones naudoti? Ar būtina skaičiuoti žalą, kurią galima padaryti besiginant?

Teorija sako - žalą skaičuoti nebūtina, mane puola - vadinasi turiu teisę į visapusišką gynybą, praktika - būtina ir labai atidžiai. Dažniausiai praktikoje būtinosios ginties situacija susiklosto kilus konfliktui išgertuvių metu. Esant konfliktinei situacijai, vienas asmuo neišlaiko savitvardos ir pradeda rankomis bei kojomis žaloti kitą asmenį, kuris, momentaliai sureaguojaima į rankas peilį ar medinę lazdą ir keliais smūgiais padarydamas minimalios žalos užpuolikui, apsigina. Tačiau ne visos situacijos baigiasi "sėkmingai". Tais atvejais, kai užpuolikas suduoda smūgius pvz. koją ar ranką, Jūs negalite išsitraukęs peilį smogti į pilvą, širdį, kepenis, plaučius ir kitus gyvybiškai svarbius organus, nes tikėtina, kad bus kontatuotas būtinosios ginties ribų peržengimas. Išvada: kad ir kaip juokingai skambėtų, auka gynybos metu privalo galvoti apie tai kokią žalą sveikatai ar net gyvybei jis padarys užpuolikui. Dar daugiau, Jūsų padaryta žala gali būti daug didesnė nei Jums padaryta ir esant faktinių aplinkybių visetui, padaryta veika užtrauks baudžiamąją atsakomybę.

Ar galima po gautų smūgių į galvą eiti susirasti peilį ir grįžus su juo tęsti būtinąją gintį?

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad į gresiantį pavojų turi būti reaguojama staiga, tai reiškia, kad po smūgių virtinės nuėjus į kitą patalpą, pavyzdžiui, virtuvę, pasiimti peilio ar kito įrankio, sugrįžus ir tik tada smogus, laikoma, kad pavojus jau yra pasibaigęs ir tokiu atveju kyla baudžiamoji atsakomybė už kilusius padarinius (pvz. sunkų sveikatos sutrikdymą). Taip pat akcentuotina tai, kad gynyba galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kas reiškia tai, kad viena pusė nesiruošia naudoti smurto, o smurtas prieš jį panaudojamas netikėtai esant užpultam. Išvada: momentas, kai pradedamasįrankių ieškojimas puolimui atremti, pripažįstamas būtinosios ginties pabaiga.

Ką reiškia būtinosios ginties ribų peržengimas?

Pažymima, kad net ir esant būtinosios ginties situacijai, besiginantis asmuo tam tikrais atvejais, konstatavus būtinosios ginties ribų peržengimą, už kilusius padarinius turi atsakyti. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo nors ginamojo pobūdžio veiksmais buvo siekiama atremti pavojingą kėsinimąsi. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms gresia pavojus (gyvybė, sveikata, nuosavybė ir pan.), o jo pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, puolimui ir gynybai naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą ir neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam, kadangi besiginantis asmuo yra blogesnėje padėtyje nei užpuolikas. Pavyzdžiui, fiziškai stipresnio, užsiimančio kovų menais bei esančio draugų apsuptyje asmens mušamas nukentėjusysis dešimt kartų peiliu duria užpuolikui į koją bei krūtinės sritį taip padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą ir tokiu būdu apsigina, veiksmai būtinosios ginties ribų neperžengia ir jis pagal baudžiamąjį įstatymą neatsakys. Tačiau asmuo, kuriam auka vieną kartą trenkia ranka į veidą, panaudojęs šaunamąjį ginklą ir padaręs sunkų sveikatos sutrikdymą, už jį ir bus teisiamas.

Kitais žodžiais tariant būtinosios ginties peržengimas konstatuojamas: esant nužudymui arba sunkiam sveikatos sutrikdymui ir tokias pasekmės sukeliamos tyčia, gynyba aiškiai neatiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Išvada: kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar buvo būtinoji gintis ir ar neperžengtos jos ribos, turi būti ištirtos visos faktinės aplinkybės, nes net ir atrodytų, menkiausia smulkmena gali apversti situaciją kitu kampu - panaikinti baudžiamąją atsakomybę arba ją pritaikyti, todėl kiekvieną kartą įrodinėjant kaltę/nekaltumą kiekviena faktinė aplinkybė ir jos interpretavimas gali nusverti teismo sprendimą į vieną ar kitą pusę.