Rasa Vaičekauskytė. Pernai sustabdyti bankrotai šiais metais gali atsiristi grėsminga banga

Rasa Vaičekauskytė. Pernai sustabdyti bankrotai šiais metais gali atsiristi grėsminga banga

Verslas su nerimu nuo pernai kovo laukia prasidėsiančios bankrotų bangos, bet jos kaip nėra, taip nėra. Gaudami pagalbos lėšas kai kurie įmonių vadovai stengiasi nukelti skausmingus sprendimus dėl bankroto. Tačiau tokia taktika gali labai skaudžiai smogti atgal, kai atsitiks neišvengiama. O kad tai tikrai bus, galima pamatyti jau dabar.

2020 m. I-III ketvirčio duomenys rodo, kad lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2019 m. bankrotų skaičius sumažėjo daugiau nei per pusę. Kodėl? Pirma – mokestinės pagalbos priemonės padėjo „ištempti“ bankroto kėlimą laiko atžvilgiu. Antra, dėl karantino sulėtėjęs teisminių bylų nagrinėjimas atitolino nesėkmingas bylų baigtis. Trečia – valstybės teikiamos finansinės pagalbos priemonės atidėjo laiko atžvilgiu net ir tų įmonių bankrotus, kurie balansavo ties „išgyvenimo“ riba dar iki pandemijos pradžios. Na ir ketvirta – įtakos turėjo balandžio mėn. įsigaliojusi „teisinė lengvata“ vadovams – sustabdyta pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo karantino metu ir 3 mėn. po jo pabaigos.

 

Ką tai reiškia? Tik tai, jog turime ruoštis neprognozuojamai ir labai grėsmingai bankrotų bangai. Klausimas tik, kada – šiemet ar 2022 m.? Kitas klausimas – ar „sprogimas“ įvyks staiga? Aš dėl to abejočiau. Atidėti bankrotai prasidės po truputį, pirmus ženklus turėtume pajusti jau pavasarį. O metų pabaigos tendencijos gali tikrai nustebinti. Liūdniausia tai, kad šiuo metu valstybė bando išsaugoti darbuotojų darbo vietas atidedant mokesčius. Tačiau juos vieną dieną vis tiek teks sumokėti. Negana to, netikslingai gelbėjami ir „negyvi“ verslai. Taip, suprantu, ką reiškia matyti skęstant įmonę, kurtą ne vienerius metus. Tačiau gailėtis gangrenuojančio piršto yra neperspektyvu, nes jis apnuodys visą galūnę. Kompensuojamos prastovos, lengvatinės paskolos, atleidimas nuo delspinigių mokėjimo, pristabdytas išieškojimas iš mokesčių mokėtojų, subsidijos – vieną dieną tai baigsis. Kiek skendimo būsenoje esančių įmonių tai realiai išgelbės nuo bankrotų? Abejoju, kad daug. Pasibaigus šiai pagalbos priemonių „puotai“ neabejotinai dauguma vadovų ir toliau bandys gaivinti verslą. Tačiau ignoruojant realybę įsipareigojimai kreditoriams tik augs. Ir tai reiškia ne ką kitą, o užprogramuotą kitą „pandemiją“ – nemokumo administratorių ieškinius dėl žalos atlyginimo vadovams. Tačiau nereikėtų naiviai tikėtis, kad teismai solidarizuosis su verslu ir nesavalaikį bankrotą traktuos kitaip nei įprasta. Bankrotas nėra pabaiga, tai tik ilgo ir, dažniausiai, labai skausmingo proceso pradžia. Daugelis vadovų nesupranta, kad tik paskelbus bankrotą gali prasidėti didžiausias košmaras jų gyvenime. Nemokumo administratoriai tikrins viską – nuo sandorių sudarymo teisėtumo, mokėjimų atlikimų, atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimo, kasoje esančių pinigų trūkumo, paskolų akcininkams ir sau, kaip vadovui, suteikimo ir kt. Žinoma, niekur nedings ir asmeniniai ieškiniai prieš vadovus dėl žalos, padarytos kreditoriams neiškėlus bankroto bylos laiku. Kalbant šia tema, yra ir teigiamų pokyčių – įmonių vadovai pirmą kartą nuo 1992 m. (būtent tada atsirado įmonių bankrotų įstatymas) pirmauja tarp bankroto procesų iniciatorių. Vadinasi, didėja sąmoningumas ir vis labiau suprantama, kad laiku neiškeltas bankrotas yra ne kas kita, o artėjantis asmeninis ieškinys ir atsakomybė prieš kreditorius. Labai norėtųsi, kad iki šiol augęs vadovų sąmoningumas nebūtų sugadintas visų pagalbos priemonių ir iliuzijų, jog galima išgelbėti tai, kas jau nebegelbėjama. Taip pat, norisi tikėti, kad ta diena, kai ateis eilė „puotauti“ nemokumo administratoriams įmonių direktorių asmeniniuose finansuose, šis procesas bus kuo mažiau skausmingas. Tačiau tam būtini savalaikiai sprendimai jau dabar, o kai kurioms įmonėms – vakar.

RASA VAIČEKAUSKYTĖ
TEISININKĖ

Grįžti į tinklaraštį